Kai žemė ir sėklos sukoncentruojamos elito rankose, paprasti vyrai ir moterys tampa šiuolaikinių žemės ūkio metodikų vergais. Šios metodikos nesirūpina nei žemės priežiūra, nei bioįvairove.

Mažiems ūkiams beliko 25 procentai žemės, bet… jie pagamina apie 70 proc. viso pasaulio maisto produktų

Tuo metu, kai elito mažuma periminėja kontrolę, patentuoja genetiškai modifikuotas sėklas, pasaulio maisto tiekimo grandinė atsidūrė pavojuje. Remiantis tarptautiniu žemės naudotojų susivienijimu GRAIN, mažieji ūkiai susitraukė iki mažiau nei 25 proc. viso pasaulio žemės ūkio paskirties žemės.

Labiausiai stebinanti Jungtinių Tautų ataskaita teigia, jog nors šie mažieji ūkiai traukiasi, tačiau nepaisant to jie vis dar tiekia apie 70 proc. viso pasaulio maisto produktų. Ir tai tik dar kartą parodo, kokie neefektyvūs ir nenaudingi yra tie korporacijų valdomi žemės ūkio fabrikai, lyginant su mažais ūkiais. Tos industrinės fermos, kontroliuodamos per 75 proc. visos pasaulio dirbamos žemės, sukuria tik 30 procentų pasaulio maisto produkcijos.

Tiesa, vienoje srityje tos megafermos visiškai dominuoja – plečiant genetiškai modifikuotas monokultūras.

Industrinių monokultūrų auginimas išaugo 4 kartus mažųjų fermų sąskaita

Per pastaruosius 50 metų keturių industrinių monokultūrų auginimas išaugo 400 procentų. Tos kultūros – tai soja, palmių aliejus, rapsai, cukranendrės. Nuo 1960-ųjų šios monokultūros užima iki 140 milijonų hektarų visos pasaulio dirbamos žemės. Ir korporacijos, naudodamos visus šiuos žemės išteklius, daugiausia tiekia žaliavas pigaus perdirbto ir nesveiko maisto gamybos plėtrai.

Ši nesveiko maisto industrija pasaulį daro nesveiką ir dar labiau didina sveiko bei tikro maisto poreikį. Jau nekalbant apie tai, kad pesticidai, naudojami auginant šias monokultūras, žudo bites, kurios atlieka labai svarbų vaidmenį žemės ūkyje. Be to, korporacijų valdomos fermos ne tik išstumia iš verslo natūralius, bioįvairovės metodus taikančius ūkius, bet jos dar ir naikina žemės gyvybei palaikyti reikalingus komponentus.

Galų gale, šios fermos savo produkcijos gamybai sunaudoja daugiau energijos, nes platindamos savo produkciją dideliais atstumais sunaudoja daug daugiau iškastinio kuro.

Pramoniniai ūkiai išstumia bioįvairovę keldami pavojų maisto gamybai

„Tai, ką mes pamatėme, sukrečia“, – prisipažino Henk Hobbelink iš GRAIN susivienijimo. Jei smulkieji ūkininkai ir toliau praras savo ūkius, pasaulis neteks galimybės išsimaitinti. Turime kuo skubiau grąžinti žemę smulkiesiems ūkininkams ir reformuoti žemės ūkį taip, jog jis funkcionuotų optimaliai.

Pavyzdžiui, per pastaruosius 50 metų JAV prarado 30 proc. savo smulkių ūkių. Tuo metu industriniai ūkiai išaugo 500 proc., be to, jų produkcija yra dar ir subsidijuojama valstybės lėšomis.

Pramoniniai ūkiai vis auga išstumdami smulkiuosius ūkininkus iš jų žemės. Čilėje 1997–2007 m. laikotarpiu išnyko net 15 proc. smulkių ūkių, o didieji ūkiai dar padvigubėjo – nuo 7 iki 17 tūkstančių ha kiekvienas.

Neįtikėtina, tačiau nuo 1970-ųjų Belgijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Norvegijoje išnyko net 70 proc. smulkiųjų fermų.

„Viso šito proceso metu visų mažųjų ūkių ir šeimoms priklausiusių žemių nuosavybė buvo uzurpuota elito ir korporacijų pajėgomis, išstumiant žmones į vis mažesnius ir mažesnius plotus ir pagaliau – į gyvenvietes ar miestus apskritai“, – teigia H.Hobbelink.

Bioįvairovę kultivuojančios mažosios fermos – atsakas į pasaulinį badą

Maži, bioįvairovę kultivuojantys ūkiai yra daug efektyvesni norint pamaitinti pasaulį. GRAIN organizacijos tyrimas parodė, jog patys efektyviausi ūkininkai žemę dirba Botsvanoje. Nors jiems priklauso tik 8 proc. dirbamos žemės, jie sugeba pagaminti 99 proc. šaliai reikalingų kukurūzų, 90 proc. sorų, 73 proc. pupelių, 25 proc. sorgo ir 100 proc. procentų žemės riešutų.

Šios studijos išvada tokia: „Be šių puikių rezultatų, mažos fermos taip pat nenualina savo žemių, nes taiko tokį ūkininkavimo metodą, kuris saugo bioįvairovę, prisideda prie vietinės ekonomikos vystymo, sukuria daugiau darbo vietų ir mažina socialinę visuomenės atskirtį, jau nekalbant apie jų indėlį mažinant klimato krizes.“

Remiantis studijos surinktais duomenimis, žemės ūkio produktyvumas Kenijoje padvigubėtų, jei industrinės fermos šioje šalyje būtų tokios produktyvios kaip mažosios, Ukrainos ūkių našumas tokiu atveju netgi patrigubėtų.

Industrinės fermos gali iš pirmo žvilgsnio atrodyti esančios produktyvesnės, nes jos samdo mažiau žmonių vienam žemės hektarui apdirbti, tačiau tai naudinga tik investicijų greitesnei grąžai.

Nors mažosioms fermoms reikia daugiau darbo jėgos, jos rūpinasi žemės ilgalaikiu derlingumu ir aukšta produkcijos kokybe.

Iš anglų kalbos vertė Raimundas Nutautas.