Krepšelis (0)

Paieška


0
 

Pasaulis atsiveria išmokus klausytis savo balso

2014-11-12

2014-11-07


Valstietis.lt

Toli tarp miškų, Žemaitijos glūdumoje, gyvena dvi seserys. Jos augina ir miškuose renka vaistažoles, iš kvapniųjų augalų ruošia prieskonius, o viena ilgais žiemos vakarais audžia, beje, kartu su vyru. Po daugelio metų, praleistų ramumoje, šie žmonės tikina atradę laimę.

Kai užsidaro vienos durys

Vaiva Jundulaitė į miškus prie Platelių atsikraustė prieš keliolika metų – nusipirko šimtametį tolimų giminių namą. Ne iš gero gyvenimo ji, kaip žemaičiai sako, išsibeldė į miškus. Kėlėsi nė nenutuokdama, ką ten darys. Vaiva buvo siuvėja, tiksliau sukirpėja-modeliuotoja. Ir net turėjo savo siuvyklą. Sako, galėjusi pasiūti bet ką, nes nedideliame miestelyje reikėjo mokėti daug amatų. Nuo Platelių kilusi žemaitė iš pradžių gyveno Prienų rajone, o vėliau, perpūtus gyvenimo skersvėjams, su trimis vaikais grįžo beveik į tėviškę – Plungę. Priimdavo užsakymus žmonėms ką nors pasiūti ir neblogai vertėsi. Bet prasidėjo pirmoji Rusijos krizė ir klientai dingo.

Tada Vaiva nuomojosi butą. Vieną dieną grįžusi namo, rado daiktus ir visus tris vaikus gatvėje: mat jau tris mėnesius nebuvo sumokėjusi nuomos mokesčio. Tą vasarą šeima glaudėsi šen bei ten, o rudeniop atsirado šiek tiek pinigų, už kuriuos moteris įsigijo seną namą miškų glūdumoje. „Atsisėdau ant kalnelio ir galvoju, ką dabar darysiu. Klientų nebėra, maisto nebėra, vaikai maži, pečių kūrenti reikia“, – prisiminė Vaiva. Sako, dveji pirmieji metai buvo labai sunkūs ir visai ne dėl pinigų stokos, o dėl nemokėjimo „save kažkur padėti“. „Iš miesto išsikėlus į kaimą, negali sau rasti vietos, nes gamta tave suvalgo, čia esi niekas. Atsimenu, piešdavau, truputį megzdavau, nežinojau kuo užsiimti“, – aiškino moteris. Vaikai tik dabar papasakojo, kad jie tada labai bijojo aplinkos, vaiduoklių.


©Asmeninio archyvo nuotr.
Vaiva pradėjo vaikščioti po aplinkinius miškus, pievas, pelkes, šabakštynus ir gamta ją užbūrė. Palengva ėmė ir žoles rinkti. Dabar, atgal atridenusi gyvenimo juostą, ji sako, kad viskas tarsi susiklostė savaime: iš pradžių ėmė lankyti dvasinio tobulėjimo kursus, pradėjo gilintis į save, o vėliau likimas ją numetė ten, kur ir turėjo būti – tarp miškų. „Kai išmoksti klausytis savo balso, savaime atsiveria pasauliai, ateina žinojimas“, – atviravo Vaiva.
 

Atsiuntė seserį

Kita ekonominė krizė pas Vaivą atsiuntė seserį. Nijolė Makejevienė gyveno Mažeikiuose. Buvo IV kategorijos virėja-konditerė. Iš pradžių pas seserį ir pas tėvus Plateliuose atvažiuodavo tik savaitgaliais. Bet kai Vaivos kaimynę, močiutės pusseserę, gyvenusią anapus kelio, užpuolė ligos ir ji persikraustė pas vaikus į miestą, 1886 m. pastatytas namas atiteko Nijolei.

Dabar į žemę sulindusioje grytelytėje gyvena jau šešta karta. Nijolė su dviem dukromis – vyresnėle abituriente Rima ir jaunėle Diana čia praleido jau septynerius metus. Moteris juokiasi, kad tam, jog kambaryje ji galėtų išsitiesti, teko pusmetrį pasikasti gilyn, mat šeimininkai buvo vos pusantro metro ūgio.

Šeimos tėtis – tik svečias namuose. Jis visą Europą yra išmaišęs nesibaigiančiose komandiruotėse. Nijolė pasakoja, iš pradžių norėjo turėti sodybą laisvalaikiui, bet vaikai ėmė sakyti, kad ten, Mažeikiuose, tik butas yra, o namai – čia. Tad kai teko rinktis, kur mažėlę leisti į mokyklą, šeima apsisprendė – kelsis į kaimą. Žemaičių Kalvarija, kur yra mokykla, vos už 12 kilometrų. Ten spėriai nuveža ir mokyklų geltonieji autobusiukai, ir rajono autobusai.

Nijolės kieme jau stūkso naujas rąstinis namas, kuriame reikia įrengti miegamuosius. Apačioje jaukiai spragsi židinys, o pro balkono langą atsiveria puikus vaizdas į apylinkes ir Vaivos naująją trobą. Ten iš kamino tingiai raitosi dūmas. Už Vaivos namo langų plyti pelkė. Moteris sako, kad tyliomis žiemos dienomis, kai nuo šalčio oras net spragsi ir medžiai pasidengia šarma, pelkė nušvinta. O Nijolė tikina, kad tada jas lanko visokie gyviai – stirnos, danieliai, elniai, šernai, usūriniai šunys, lapės.

Audžia dviese

Dar viena krizė į miškus atsiuntė ir Giedrių Kosą. Buvęs statybininkas, kai darbdaviai nustojo mokėti už darbą, persikvalifikavo ir tapo elektriku. Vėliau ir už šį darbą nustota mokėti. Tada Giedrius atsikėlė gyventi pas tėvus, tapo jaunuoju ūkininku ir iki šiol ūkininkauja Skuodo rajone. Šis vyras irgi pamėgo gyvenimą kaime: vasaromis jo laukia laukai, sodas, šienas, avys, o žiemą abu su Vaiva sėda į stakles.

Vaiva austi išmoko, kai Plungėje šio amato kursus surengė švedės audėjos. Sako, ėjusi iš smalsumo, nes žemaičiuose mažai kas mokėjo austi. Kai Vaiva pabandė, amatas jai prilipo. O Giedrius šio amato išmoko iš mamos. Tada prie Plungės linų fabriko buvo ir lino dirbtuvės. Ten Giedriaus mama dirbo. Ir namie buvo staklės – didžiulės su keturiomis šaudyklėmis. Oi, kiek eibių jis mamai yra pridaręs: juk kas suausta, nebeišardysi.

Siūlus audiniams šeima ruošia pati: kerpa avis, karšia, dažo natūraliais dažais. Vasaromis Vaiva norintiesiems išmokti dažyti augalais kieme surengia ir pamokas. Audžia kilimėlius, lovų užtiesalus, žemaitiškas skaras: mat nori atgaivinti senuosius prosenelių amatus. Namie įriestos stovi trejos staklės.

 

Dar viena aistra

Atskirai papasakoti verta apie Vaivos aromatinių augalų darželis. Tai daržo dalis, kur moteris daugina vaistinguosius ir aromatinius augalus. Prieskoniai – dar viena Vaivos aistra. „Atsikėlusi į kaimą, pradėjau rinkti žolynus pagal kvapus, o tų kvapų – marios! Po kursų pas aromaterapeutę Dalią Braziulytę įvyko lūžis: gamta tarsi labiau atsivėrė, sustiprėjo mano uoslė, tapo lengviau komponuoti kvapus ir skonius, ėmiau jausti, ko reikia, ir pagrindiniu vedliu tapo nuojauta“, – pasakojo žolininkė.

O Nijolė pridūrė, kad tarp miškų išaugintų prieskonių nėra ko nė lyginti su parduodamais prekybos centruose, juose – nei kvapo, nei skonio. Juk aromatinis augalas vos metus būna tinkamas naudoti, vėliau jo jėgos išsenka. Ilgoje lysvėje susodintos lietuviškų darželių gėlės. Nors vėlyvas ruduo, vis dar matyti kyšant kraujažoles, rūtas, bijūnus, kurpeles, kraujalakes, blezdingūnes...

„Moterys darželiuose augino ne bet kokias gėles. Visos jos buvo vaistingos. Pavyzdžiui, vaistinis skaistenis padeda nuo skrandžio, nuo moteriškų uždegimų, nuo pilvo skausmų, rusmenė gerina širdies darbą, mažoji žiemė plečia kraujagysles, padeda nuo galvos skausmo. Tokie žiemą vasarą žaliuojantys augalai nešą gyvybę, energiją ir žmogui“, – teigė Vaiva ir pridūrė, kad dažniausiai su žmonėmis kalbasi apie darželių gėles, nes daug kas tokių pačių turi, bet nežino, kur panaudoti.

Biodinaminiai ūkiai

Abiejų seserų ūkiai ekologiški, tačiau jos pirmosios Lietuvoje parašė prašymus prisijungti prie biodinamiškai ūkininkaujančiųjų pasaulio ūkininkų bendruomenės. Šie metai – pirmi, kai jos savo žemėse vykdo visus griežtus tokiems ūkiams keliamus reikalavimus ir nuo pavasario pradėjo visą būtiną laukų purškimo biodinaminiais preparatais ciklą. Kam seserims to reikia?

„Ekologiškai gyvenau visą laiką, – sakė Vaiva. – Niekada nenaudojau jokios chemijos, o biodinaminis ūkininkavimas yra dar truputį daugiau. Tai – požiūris į žemę: ne vien tik iš jos imti, gauti, bet ir jai duoti, kad atsigautų ir po to užderėtų. Tai – nematomi dalykai, bet jie vyksta. Žinoma, galima to ir nedaryti. Iš pradžių užtenka tik palaiminti savo kiemą, savo žemę ir gamta tai jaučia. Bet kai pasidarai nebe grūdelis ant žemės, o augalų sąjungininkas, norisi gamtai duoti daugiau.“

Ar šie žmonės tiki, kad tokia paini ir neapčiuopiama veikla gali padėti išauginti geresnį derlių? Nijolė atšauna: „Nereikia ir tikėti – matau. Nupurškėme savo augaus valerijonų preparatu. Kaimynai pavasarį skundžiasi, kad šalna daržus suniokojo, o mus ji aplenkė.“ Ir pridūrė: „Lauko išvietėje, iš kurios smarvė per kilometrą trenkia, kai užpili valerijonais, kvapo nelieka.“ Tik darbo biodinaminiame ūkyje daugiau nei ekologiniame. „Jei visa tai darai tik dėl pinigų, tai kokia gi čia ekologija? Jei pats nori gyventi sveikai ir dar savo vaikams palikti, turi užsiimti ekologija“, – sakė Vaiva.

 
smart foreash