Krepšelis (0)

Paieška


0
 

Paradoksalios Lietuvos žalinimo priemonės: melioracijos griovius gelbėsim su „Roundup“?

2014-03-24

2014-03-22

Antanas Svirskis
„Žalioji Lietuva”

Lietuva nuo seno garsėja kaip gražus ir žalias kraštas. Mano amžiaus žmonės dar mena tuos laikus, kai kiekviename upelyje gyveno ir veisėsi vėžiai, vėgėlės, vijūnai ir kiti gyvūnai. Upeliuose ir pelkutėse augo ajerai, puplaiškiai, vilkdalgiai, pelkiniai švyliai ir daugelis kitų retų ir vertingų augalų. Natūralios pievos buvo puikios ganyklos kamanėms, drugiams ir bitėms, o mes, vaikai, rinkdavome gardžiausias žemuoges. Dabar gi gamta tampa priešu, o kovai prieš ją vis dažniau pasitelkiamas herbicidas „Roundup“.

Melioracijos grioviai – prieglobstis biologinei įvairovei

Trėmimai, kolektyvizacija ir visuotinė melioracija nušlavė ne tik vienkiemius, bet ir natūralias pievas, upelius ir pelkutes. Dabar, bent jau Vidurio Lietuvos laukuose, nė su žiburiu neberasime ajerų, puplaiškių, gegužraibių ir daugelio kitų pievų gėlių ir kitokių vertingų augalų rūšių. Daug metų atlieku fenologinius stebėjimus. Beveik visų stebimų rūšių augalų berandu tik melioracijos griovių šlaituose. Melioracijos grioviai tapo paskutiniu prieglobsčiu daugeliui kadaise plačiai paplitusių augalų ir gyvūnų rūšių. Jų vandenyse dar išneršia benykstančių varlių, rupūžių ir tritonų patelės.

Pasigirsta balsų, kad didžiausia problema – apžėlę melioracijos grioviai. Juos ketinama išvalyti nuo augalų net pasitelkus herbicidą raundapą (veiklioji medžiaga – glifosatas) ir jo analogus. Taip, matyt, lengviausia panaudoti lėšas. Beje, nauda būtų tik kosmetinė, o žala gamtai garantuota.

 

Plačiuose chemizuotuose laukuose neberadę vietos, čia dar suka lizdelius kai kurie paukšteliai, kamanės, įvairiažolių žiedų nektaru maitinasi dauguma retų ir naudingų rūšių vabzdžių, taip pat ir naminės bitės, bei atskrenda atsigerti vandens. Pastaraisiais metais daugelyje Lietuvos vietų išnyko kurapkos, kiškiai, pelėdiniai paukščiai ir net vieversiai, nes beveik nebeliko pievų, kur jie gyveno ir veisėsi. Sunku įsivaizduoti kad ir gudriausią paukštelį ar gyvūnėlį, kuris, neturėdamas GPS prietaiso, daug kartų pabaidytas įvairiausių riaumojančių tręštuvų ir pesticidų purkštuvų, sugebėtų surasti ir išsaugoti savo lizdelį ar vaikelius didžiuliuose javų ar rapsų plotuose.

Gaila, bet panaši situacija susiklostė daugelyje valstybių. Melioracijos griovių plotas, specialistų paskaičiavimais, šalyje sudaro per 24 000 hektarų. Tai nemažas plotas bei paskutinė buveinė daugeliui laukinių gyvūnų, vabzdžių, paskutinė augimvietė daugeliui nykstančių augalų rūšių – kas labai svarbu biologinei pusiausvyrai išsaugoti. Deja, sparčiai nykstant smulkiems ūkiams, vis mažiau kaimuose beauginama naminių gyvulių, nebereikia šieno ir ganyklų, melioracijos grioviai nebešienaujami ir apauga krūmais, net medžiais. Taip gamta ginasi nuo civilizacijos.

Lietuvoje dabar derlių lemia mineralinių trąšų gausa ir besaikis pesticidų sunaudojimas, pastaraisiais metais pasiekęs rekordinį – net 2 mln. kg per metus – kiekį. Vis rečiau kaime bepamatysi besiganančią karvutę ar avytę. Nebeliko norinčių ir sugebančių jas auginti. Pieną ir jo produktus, beje, dažniausiai jau gaminamus iš pieno miltelių, net kaimo gyventojai brangiai perka parduotuvėje.

Prof. Antanas Svirskis

Menu tuos laikus, kai tėtis 12 ha ūkelyje pats kasė griovius, juos šienavo ir neturėjo didelių problemų. Kolūkių laikais visi melioracijos grioviai buvo išdalinti kolūkiečiams, kurie už simbolinį mokestį juos prižiūrėjo ir pasigamindavo dalį pašarų savo karvutei, nes, teturėdami 60 arų sodybinius sklypelius, jų labai stokojo. Šienauti dalgiu griovius kur kas sunkiau nei lygią pievą ar dirvoną. Tą patyriau savo jaunystės metais, kai kiekvieną vasarą apsilankęs tėviškėje nušienaudavau bent po vieną kilometrą gilių ir plačių griovių.

Lietuvos kaimas ir kraštovaizdis sparčiai degraduoja

Dabar, savaime suprantama, laikai pasikeitę. Kaimas sparčiai nyksta. Dauguma gyvulių auginama stambiuose gyvulininkystės kompleksuose, šeriami koncentruotais pašarais ir į lauką išleidžiami tik pasivaikščioti. Dauguma didžiųjų ūkių savininkų remiasi bemoksle, trumparegiška ir pragmatiška trilaukės žemdirbystės praktika, alinančia dirvožemio derlumą, nes varpiniais javais apsėjama net iki 55–60 proc. ariamos žemės, o likusi dalis skiriama cukriniams runkeliams, rapsams ir kukurūzams.

Visiškai mažai beauginama daugiamečių pašarinių žolių, o juk tai pats pigiausias, sveikiausias, vertingiausias ir dirvožemio derlingumą palaikantis pašaras. Daugiametės žolės geriausiai išnaudoja mūsų agroklimatines sąlygas ir auga nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, gamina ne tik organinę medžiagą, kaupia biologinį azotą, bet ir išlaisvina deguonį.

Naujieji žemvaldžiai vietoj jų kasmet įveža šimtus tūkstančių tonų genetiškai modifikuotų (GM) sojų išspaudų ir rupinių, kad subalansuotų pašarus. Jiems nė motais, kad tos sojos išaugintos iškirtus džiungles, naudojant daug pesticidų ir atvežtos per vandenynus. Jiems taip patogiau, paprasčiau ir kol kas pigiau, nors turime visas galimybes prisiauginti ne GM sojų ir kitų ankštinių augalų pašarams ir maistui. Lietuvoje dabar derlių lemia mineralinių trąšų gausa ir besaikis pesticidų sunaudojimas, pastaraisiais metais pasiekęs rekordinį – net 2 mln. kg per metus – kiekį.

Vis rečiau kaime bepamatysi besiganančią karvutę ar avytę. Nebeliko norinčių ir sugebančių jas auginti. Pieną ir jo produktus, beje, dažniausiai jau gaminamus iš pieno miltelių, net kaimo gyventojai brangiai perka parduotuvėje. Ūkininkas už litrą pienelio iš reiklių pieno perdirbimo ir pardavimo monopolininkų tegauna nevisą lituką. Mes, vyresnio amžiaus žmonės, menam, kai mūsų tėvai, laikydami 1–2 karvutes, ne tik patys prasimaitindavo, bet ir vaikus į mokslus išleido.

Tai ne tik kaimo tragedija, bet ir gamtosaugos problema. Nebelikus pievų ir ganyklų, sunyko ne tik nuo amžių ten gyvenusių gyvūnų buveinės ir lizdavietės, bet ir mitybinė bazė. Ne kartą teko stebėti, kai lauke vieniša besigananti karvutė ar arkliukas visą dieną zylioja besigindami nuo iš visos apylinkės suskridusių kraujasiurbių vabzdžių.

Melioracija ir gamtosauga

Pastaraisiais metais bandoma spręsti senstančių melioracijos sistemų problemas, nes melioracija – didelis turtas. Tam skiriamos nors ir nepakankamos, bet gana didelės lėšos. Svarbu, kad jos būtų panaudotos skaidriai ir racionaliai. Pasigirsta balsų, kad didžiausia problema – apžėlę melioracijos grioviai. Juos ketinama išvalyti nuo augalų net pasitelkus herbicidą raundapą (veiklioji medžiaga – glifosatas) ir jo analogus. Taip, matyt, lengviausia panaudoti lėšas. Beje, nauda būtų tik kosmetinė, o žala gamtai garantuota.

Savo akimis mačiau kaip atrodė glifosatais nupurkštas griovys ir to pasekmes. Vanduo pasidengė plėvele, kuri laikėsi kelias dienas. Išdvėsė buožgalviai, tritonai ir dyglės (kitokių žuvų griovyje nebuvo). Griovys yra šalia kolektyvinio sodo, tai vanduo buvo naudojamas augalų laistymui, iš jo vandenį nešė bitės, gėrė paukščiai. Kiek tai pakenkė jiems, ne taip lengva nustatyti. Nedora agronomė sumokėjo simbolinę baudą ir tuo viskas baigėsi. Augę negausūs karklų krūmeliai kitais metais vėl atžėlė, tačiau žolinė augalija pastebimai nukentėjo, pradėjo vyrauti kiečiai, kiaulpienės ir viksvos.

Spaudoje neseniai buvo aprašyta, kaip Biržų rajono ūkininkas, neva tai nežinodamas, „sutvarkė“ 6 km upelio vagą, iškirto medžius ir krūmus, nupurškė chemikalais pakrantes ir gavo išmoką. Pradėjus masiškai žūti žuvims, buvo imtasi priemonių, kad daugiau tai nepasikartotų. Norėtųsi, kad toks griovių ir upelių „tvarkymas“ nesikartotų ir likusioje Lietuvoje.

Melioracijos griovių tvarkymą remia Europos Sąjunga

2013 m. melioracijos grioviams tvarkyti buvo gauta keli šimtai paraiškų už keliolika milijonų litų. Instrukcijoje rašoma: priemonė „Pelno nesiekiančios investicijos“ skirta pašalinti sausinimo sistemoms ir kaimo vandentvarkos infrastruktūroms daromą neigiamą neprižiūrimų melioracijos griovių poveikį kraštovaizdžiui išsaugoti ir sudaryti palankias sąlygas melioruotoje žemėje ekosistemoms atsikurti. Didžiausia parama vienam pareiškėjui – 50 tūkstančių litų. Šios priemonės įgyvendinimo taisyklėse numatyta, kad „parama skiriama krūmų, medžių bei kitos augalijos, augančios ant melioracijos griovio šlaitų, pašalinimo ir sutvarkymo darbams atlikti. Paramos lėšomis taip pat gali būti finansuojami augalijos naikinimo iš melioracijos griovių dugno darbai, drenažo žiočių ir latakų valymo bei tvarkymo darbai“.

Gražiai parašyta instrukcija. Tik kaip ta ekosistema bus atkurta, lieka neaišku. Kaip mechaniškai išvalyti augaliją iš griovių dugno, lyg ir visiems suprantama. Pats jaunystėje tai dariau su kastuvu. Gi kito augalijos pašalinimo (ne šienavimo) nuo griovių šlaitų būdo neįsivaizduoju be glifosatų. Juolab, kad pareiškėjas, įvykdęs įsipareigojimus pagal šią priemonę, privalo penkerius metus vykdyti tęstinę melioracijos griovių tvarkymo veiklą…

Suprasčiau, jei būtų parašyta – nušienauti. Tačiau, jei masiškai griovių „tvarkymui“ bus panaudoti glifosatai – didesnės ekologinės katastrofos neįsivaizduoju. Bus sunaikinti paskutiniai natūralios gamtos židiniai ir padaryta žala žmonėms, bitėms bei kitiems gyviams. Bijau, kad gali būti taip, kaip įvyko su tos pačios „Kraštovaizdžio tvarkymo“ programos veikla „Ražienų laukai per žiemą“. Joje parašyta – nenaudoti pesticidų po javapjūtės (iki lauko suarimo). Gi prieš pat javapjūtę – prašom. Tuo labai greitai pasinaudojo nesąžiningi ir nevalyvi žemdirbiai.

Nekontroliuojamai raundapu džiovinami javai

Taip pat niekas neprisipažįsta, iš kur atsirado rekomendacija purkšti bebaigiančius bręsti javus ir rapsus glifosatais. Neseniai būdamas ekologijos (BIOFACH) parodoje Niurnberge kalbėjausi su kolegomis iš Vokietijos ir Lenkijos apie šias rekomendacijas. Jie nesuprato klausimo ir sakė, kad išmokų mokėjimas už raundapuotas ir paliktas žiemai ražienas būtų nusikaltimas. Nors taip sunaikinamos piktžolės, nebereikia džiovinti grūdų ir dar gauni už apnuodytas ražienas išmokas po 500 litų už hektarą.

Tokią neatsakingą praktiką būtina nutraukti. Tokia beprotiška rekomendacija nepasinaudos tik labai sąžiningas žmogus ir joks tikrintojas nesugebės nustatyti, kada raundapuota – prieš ar po derliaus nuėmimo. Tad ir baudų nebus. Gal tokios ražienos kiek ir apsaugo dirvožemį nuo erozijos, bet kad apnuodija maistinius ir pašarinius grūdus bei visus tokiose ražienose besislepiančius ir besimaitinančius gyvius, neabejotina. Manau, kad tokia praktika jau prisidėjo ne tik prie kiškių, kurapkų, bet ir pelinių graužikų (daugelio paukščių bei žvėrelių maisto) staigaus nykimo. Nenustebsiu, jei mūsų grūdų pirkėjai ir perdirbėjai iš užsienio bei Lietuvos aptiks glifosatų likučius ir nebepirks mūsų grūdų, nes tai dideli nuodai ne tik gyvūnams, bet ir žmogui. O gal ir neaptiks, kaip kad neaptinka mūsų maisto kokybės kontrolieriai, nes raundapuoti ir neraundapuoti grūdai pilami į tuos pačius aruodus ir nebėra su kuo palyginti. Tai juokas pro ašaras.

Nuo 2017 m. ES planuoja uždrausti glifosatų naudojimą

Beje, ES Parlamentas jau nuo 2017 metų planuoja uždrausti glifosatų naudojimą, nes jau sukaupta daug duomenų apie jų žalą įvairiems gyviams ir dirvos mikroorganizmams. Kas atsakys, jei paaiškės, kad nuo jų nukenčia ne tik gyvūnai, bet ir žmonių, valgančių raundapuotą duoną, sveikata?

Melioracijos tvarkymas be glifosatų

Melioracija – labai svarbus ir didelis turtas. Jai būtina nuolatinė priežiūra ir remontas. Tą žino kiekvienas mąstantis žemdirbys. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalys ne tik pavyzdingai tvarko melioracijos sistemas, bet ir jas renatūralizuoja. Masiškai melioruojant laukus Lietuvoje buvo pridaryta ir daug klaidų: sunaikinti maži upeliai, pelkutės, gojeliai ir tvarkingi vienkiemiai. Prieš keliolika metų Ukmergės ir Kėdainių rajonuose su švedų pagalba buvo renatūralizuotos dvi sausinimo sistemos – atkurtos upelių vagos, atsodinti želdiniai. Pavyko puikiai. Tai geras pavyzdys, kaip pertvarkyti kraštovaizdį. Deja, ši puiki idėja taip ir nepaplito mūsuose.

Melioracijos griovių tvarkymą dažnas iš mūsų supranta nevienodai. Galima matyti melioracijos griovius, kurie apaugę ne tik krūmais, bet ir medžiais ir puikiai funkcionuoja. Jie tarsi biofiltrai, sugeriantys nitratus, pesticidus ir kitus teršalus, išvalo vandenį bei sudaro puikias sąlygas gyvuoti laukinei gamtai. Svarbu, kad nebūtų sugadintos pralaidos ir latakai. Jų sutvarkymui dabar gaminami ir plačiai naudojami ilgi plastmasiniai vamzdžiai. Galima medžius bei krūmus iškirsti bent kas kelinti metai, o medieną panaudoti biokurui.

Kraštovaizdžio žalinimas

Su daugeliu aukščiau paminėtų problemų susiduria dauguma Europos, kaip ir viso pasaulio, valstybių. Jau prieš keliolika metų gėrėjausi nuostabios Šveicarijos kraštovaizdžiu. Tame kalnuotame ir gausiai apgyvendintame krašte puikios gyvenimo sąlygos ne tik žmogui, bet ir visai gyvajai gamtai. Nors beveik visi maži laukai įrėminti želdiniais, valstybė skatina natūralių pievų juostų įrengimą. Jei ūkininkas įrengia tokią juostą 5 proc. laukų ploto, bent penkeriems metams jam valstybė sumoka už natūralių pievų sėklų mišinį. Jame turi būti ne mažiau 30 rūšių pievų gėlių ir kitų augalų sėklų. Toks dekoratyvinių augalų rūšių mišinys gana brangus, tačiau iš to pelnosi nemažai sumanesnių šalies ūkininkų, kurie augina atskirų pievinių augalų rūšių sėklas ir jas brangiai parduoda sėklininkystės firmoms. Taip pinigai lieka vietos ūkininkams.

Prof. Antanas Svirskis

Dalį tokių sėklų mišinių šveicarai ir austrai parduoda visai Europai. Kai kas juos išbandė ir Lietuvoje. Be to, valstybė už žalinimo plotą ūkininkui sumoka tokią pinigų sumą, kurią jis gautų augindamas kviečius. Pagrindinis ūkininko darbas – griežtai saugoti tokias pievutes nuo pesticidų ir rudeniop, peržydėjus ir išsibarsčius daugumai pievinio mišinio augalų rūšių sėklų, jas nušienauti ar nuganyti. Ar negalėtų kažkas panašaus būti ir mūsuose? Deja, jau nebemokam, o ir nebenorim prisiauginti netgi paprasčiausių dobilų sėklų…

Susimąstykime kur esame ir kur einame

Europos Sąjungos valdžia, suprasdama gamtinės įvairovės svarbą, numato artimiausiais metais visose ES šalyse pradėti taip vadinamą žemės ūkio žalinimą ir tam skirti papildomų lėšų. Deja, dar jam neprasidėjus, mūsų šalyje jau girdisi kai kurių „žemdirbių“ pasipriešinimas – neva toks žalinimas sumažins dirbamos žemės plotus, apsunkins darbus, nebegalėsim kaip papuolė švaistytis pesticidais ir t. t.

Nieko stebėtino. Jau ir iki šiol rekomenduojama ir skatinama užsėti medingųjų augalų juostas, gyvatvores, užuovėjines priešerozines juostas, gojelius ir už tai mokamos nemažos išmokos. Deja, tokių želdinių, nors ir dažnai keliauju po Lietuvą, beveik nemačiau. Gal Jūs tai matėte? Parašykite ar kitaip pagarsinkite visiems, nes gamta visų mūsų namai. Tik visai aklas gali nematyti, kad masiškai kertami pakelių, pagelžkelių želdiniai ir gojeliai, matyt, kad girtas vairuotojas ar traktorininkas neužkliūtų, o raundapininkai galėtų purkšti laukus be jokių riboženklių… Ne ką geresnė padėtis ir miestuose bei gyvenvietėse.

Neseniai grįždamas iš ekologinės parodos Niurnberge grožėjausi šio puikaus miesto, taip pat Bambergo ir kitų pakelės miestų ir miestelių, želdiniais. Beveik visur pakelių šlaitai ir griovos skendi želdiniuose. Jie lokalizuoja transporto teršalus, saugo gyventojus nuo dulkių ir triukšmo, išskiria deguonį ir lengvai prižiūrimi (nereikia dažnai šienauti). Kiekvienoje mūsų šalies savivaldybėje tarp daugybės valdininkų yra ir atsakingieji už želdynų priežiūrą, o ypač kirtimus. Sudaromos atsitiktinių valdininkų komisijos, kurios sprendžia, ką ir kur kirsti. Gi atsakingų už želdinių sodinimą neteko sutikti. Taip „tvarkome“ kraštovaizdį, kurio mūsų tėvai ir seneliai nebeatpažintų.

Nebūtų taip apmaudu, jei tam nebūtų skirtos didelės lėšos. Vien 2007–2013 m. laikotarpiu kraštovaizdžio sutvarkymui (sudarkymui?) buvo skirta 2,7 mlrd. litų. Labai norėčiau, kad visi sužinotume apie naudingus ir abejotinus gamtai ir žmogui tokio darbo rezultatus, susimąstytume, padarytume teisingas išvadas. Kraštovaizdžio tvarkymas, o ypač žalinimas, yra darbas be pabaigos. Todėl visi, kas dabar gyvename, privalome pagal jėgas ir sugebėjimus įnešti savo indėlį, kad sustabdytume gamtinės aplinkos ir kaimo kraštovaizdžio tolesnę degradaciją, išsaugotume žalią ir sveiką Lietuvos gamtą būsimoms kartoms.

Į Lietuvą atskubėjo Kristijono Donelaičio jubiliejinių metų pavasaris. Kiekvieną dorą ir mąstantį lietuvį neramina mintis, kas bus su mūsų žeme ir miškais. Koks likimas laukia sunkmetį išgyvenančių šeimos ūkių, o ir viso kaimo, kiek dar Tėvynę paliks darbingiausių emigrantų ir kas užims jų vietą? Jau dabar nebežinome, ką valgome ir nuo ko sergame. Ar įsileisime į mūsų laukus liūdnai pagarsėjusius genetiškai modifikuotus augalus, didžiulius gyvulininkystės kompleksus, kokią chemizuotą ar žalią tausojamąją žemdirbystę vystysime?

Kaip būtų nuostabu, jei praėjus 300 metų vėl atsirastų naujas DONELAITIS, kuris aprašytų, kas mes esame ir kur einame. Labai norėtųsi, kad jis pažadintų ne tik abejingus bei rašančius tik „prestižinius“ (niekieno neskaitomus) straipsnius mokslo žmones ir gamtosaugininkus, valdininkus, bet ir dabartinius slunkius bei vyžotus nabagus. Mūsų gamta, kaimas, o ir visa Lietuva yra bene svarbiausioje ir lemtingoje gyvenimo kryžkelėje. Taigi kviečiu visus mąstyti, tartis, ginčytis, rašyti ir dirbti Vardan tos LIETUVOS.

Prof. habil. dr. Antanas SVIRSKIS

 
smart foreash